norėti ()
czasownik (1.1) chcieć
(1.1) : aš noriu, tu nori, jis/ji nori; mes norime, jūs norite, jie/jos nori : aš norėjau, tu norėjai, jis/ji norėjo; mes norėjome, jūs norėjote, jie/jos norėjo wielokrotny: aš norėdavau, tu norėdavai, jis/ji norėdavo; mes norėdavome, jūs norėdavote, jie/jos norėdavo : aš norėsiu, tu norėsi, jis/ji norės; mes norėsime, jūs norėsite, jie/jos norės : tu norėk, jis/ji tenori; mes norėkime, jūs norėkite, jie/jos tenori : aš norėčiau, tu norėtum, jis/ji norėtų; mes norėtume, jūs norėtumėte, jie/jos norėtų
(1.1) Aš noriu pirkti pliušinį meškiuką ir lėlę. → Chcę kupić pluszowego misia i lalkę.
(1.1) noriu valgyti → chcę jeść
(1.1) geisti
noras noriai, norom, noromis
norėti – tai galėti → chcieć to móc • klysti yra žmogiška, bet klaidos nenorėti pataisyti - nežmogiška • ką Dievas nori nubausti, tam pirma protą atima • nori nenori • kas nori, tas ir gali • kas daug nori, netenka nė maža • kožnam norėsi įtikti, tai ir tavęs neliks